|
Išeivių Draugas, #4, 7 Vasario 1914, 3psl |
Emigrant's Friend, No.4, 7 February 1914 – page 3 |
|
(Atminčiai kun. J. Montvilos, Žuvusio draug su kitais „'Titanic'o” keliauninkais.) Ne pasaką čionai padnosiu, bet tikriausią atsitikimą, apie kurį ir dabar retkarčiais tenka išgirsti kalbu ir ginču, skaityti raštus. Smulkmenos, surankiotos daugiausiai iš visokių angliškų ir lietuviškų laikraščių, pertikrintos kiek galima. Kiekviename atvėjuje, aprašant taip atsitikimus, neatsitolinsime nuo tiesos. <> <> <> <> Prieš save turiu gedulingą lakštelį: „Jaunas lietuvių kunigas, Juozas Montvilo, išpildė savo priedermę iki galo." Tie keli anglų laikraščio žodžiai kaip prakilniu skamba pagyrimu ir kaip daug duoda medžiagos apmąstymui. Kada, prieš linksmai žérinčią ugnelę, patogiai minkštame fotelyje atsisėdęs, užmirštu dienos rupesčius ir mintiems duodu liuosai skrajoti, akyse mano, lyg gyvas, stojasi paveikslas jauno kunigo: ramus ir rimtas, ant veido pasišventimas, rankos truputi pakeltos ir ištiestos duoda paskutinį palaiminimą...o čiá pat šimtai skenstančiu žmonių kovoja su mirčia ir laukia pastarosios valandos, kada nepermaldau jamas likimas užbaigs jų gyvenimo dienas. <> <> <> <> Turtinga ir galinga kompanija „Baltosios Žvaigžděs" (White Star)! Po jos ženklu ištisi desčtkai visokios rušies laivu plankioja jurėmis ir upėmis. Bet pagražinimu viso to laivyno, jo puikybe, buvo didžiausias garlaivis „Titanic'as." Tasai 120 sieksnių ilgas, ant 9 augštų, milžinas svėrė virš 4,000,000 pudų, galėjo sutalpinti apie 5000 žmonių ir kaštavo kompanijai arti £2,000,000, neskaitant pinigu, užmokėtų už pagražinimus, aptaisymus. Užtai galėjo vadinties tikru plaukiojančiu miestu. Turejo jis visus naujausiais laikais taikinamus laivams išradimus, viską, kas žmogui reikalinga, idant galetų patogiąi ir linksmai keliauti. Keliauninkas galėjo čionai rasti patarnavimui bevielį telegrafą, savo telefonus, krasą, orkėstrą, teatrą, laikrašti kriautuves, žodžiu tariant, viską, ko tik žmogus reikalautum. Laivas prigulėjo prie greičiausių pasaulyj, galėjo plaukti greitumu gudiškojo pasažėrinio traukinio. Pamės virš pustrečio tukstančio keliauninkų, „Titanic'as" turėjo dar Puiki garlaivio salė visa nušviesta spalvotomis šviesomis... Tegul san šoka ir tegul sau linksminasi Man, šiandien svetimoj šalyje gyvenančiam, ne daug rupi linksmybės. Velyk prisižiurěti veidams liudniems, pilniems melancholiško ilgėsio... <> <> <> <> Ant viršaus laivo, toli ir nuošaliai nuo pasaulinio triuksmo, sėdi jaunutis, gražaus veidodvasiškis. (Toliau bus)
|
(In memory of Fr. J. Montvilas, a friend who died along with other "Titanic" passengers.) I am not going to tell a fairy tale here, but the most real incident, about which even now we have to hear about it from time to time in speech and debate, read writings. Trivia collected mostly from all kinds of English and Lithuanian newspapers, checked as much as possible. In each case, describing events in this way will not stray from the truth. <> <> <> <> I have a mournful note in front of me: "A young Lithuanian priest, Juozas Montvilo, has fulfilled his duty to the end." Those few words from an English newspaper sound like a noble praise and give a lot of food for thought. When, sitting comfortably in a soft armchair in front of a cheerful fire, I forget the troubles of the day and let my thoughts fly, the picture of a young priest appears in my eyes, as if alive: calm and serious, consecration on his face, hands slightly raised and outstretched giving the last blessing. .and here hundreds of drowning people are fighting death and waiting for the last hour, when the unforgiving fate will end their days of life. <> <> <> <> The rich and powerful company "White Star"! Under its ensign, dozens of all kinds of ships sail the seas and rivers. But the beautification of the entire fleet, its splendor, was the biggest steamship "Titanic." At 120 fathoms long, 9 stories high, the giant weighed over 4,000,000 pounds, could hold about 5,000 people, and cost the company close to £2,000,000, besides money paid for embellishments and repairs. Therefore, it could be called a real floating city. He had all the inventions applied to ships in recent times, everything that a person needs in order to be able to travel comfortably and cheerfully. Here the traveller could find for service a wireless telegraph, his telephones, [krasą?], an orchestra, a theatre, newsstands, in a word, everything that a man could require. The ship was close to the fastest in the world, it could sail at the speed of a passenger train. With more than two and a half thousand passengers on board, the Titanic had to travel to America for the first time. He wanted to make his first trip in such a short time, which no steamship has been able to do so far... The great hall of the steamer is all lit up with coloured lights... Let yourself dance and let yourself have fun. Living in a foreign country today, I don't have a lot of fun. Stop looking at the sad faces, full of melancholy longing... <> <> <> <> On top of the ship, far and away from the noise of the world, sits a young man with a beautiful face. (To be continued) |
|
Išeivių Draugas, #5, 21 Vasario 1914, 3psl |
Emigrant's Friend, No.5, 21 February 1914 – page 3 |
|
„Palik sau sveika, těvyně mano", be pertrukio skambėjo jam ausyse, ir nenoromis giliai užsimąstė. Ar tai seniai jis, dar vaiku budamas, linksmai bėgiojo po savosios gimtinės laukus, ir nė sapnuoti nesapnavo apie tolimą kelionę? materijalinė ateitis užtikrinta apsirinko sau jis buvį, apie kuriį motyna jo slaptai tik ir su baime svajojo... Jug ir šiandieną nerasi Žemaičiuose motynos, kuriai tas padėjimas neišrodytų apsiaustas garbingu šventumo ir prakilnumo vainiku, kuri savo sunui trokšeų kitoniškos ateities...ir šiandiena dar jokie dygliai tame išsvajotime vainike neišgalės pažeminti kunigystės akyse dievobaimingos lietuvės... ... Paskiaus pirmieji kunigystės metai, kada vien ir tesvajojo apie idealį, prakilnų gyvenimą, pašvęstą pildymui savo pereigų visiškas atsidavimas priedermėms, žingsniai drąsus, kartais, gal, mažiau išmintingi, bet visad prakilnus, pasekminga vidjinė kova su savimi... jug visada jautė save silpnu, kad ir pašauktu prie prakilnaus gyvenimo žmogumi. ... Toliau gyvenimas ramus ir tylus užmirštame Lietuvos | kampelyje, pilnas pasišventimo artimui, užuomarša savęs... Staiga, lyg griausmas iš dangaus, valdiška bausmě už dvasiška patarnavimą stačiatikiui ! ... Ant ilgo laiko atstatytas nuo tarnystės, be ištěkliaus pragyvenimui, skolose, užtrauktose dar mokslus einant ir, kas svarbiausia, prašalintas nuo darbo amžiuje, kada darbuotiės yra ir noras, ir galė, amžiujė prakilnaus troškimo pelnyti sau Išganytojaus žodžius: „Tarne gerasai ir ištikimasis"! Darbui dirva-plati, o dėl kunigo tevyne — visas pasaulis. Todėl, neatsižvelgdamas ant jokių atkalbinėjimų iš pusės savo giminių ir pažįstamų, atmindamas vien žodžius Kr staus: „kas neatsižadės savo tėvo, ar motynos, ar brolio, ar sesérs... dėlei Vardo Mano... nevertas vadintiesmano mokytiniu," — jaunas altoriaus tarnas surinko savo neskaitlingus daiktus ir leidosi į tolimą kelionę. — Londone, vaišingai priimtas savo giminaičio, lietuvių klebono, išbuvo kelias dienas ir šio laiko veltui negaišindamas: šiandieną dar Londono lietuviai prisimena jo pilną ugnies prakalbą apie meilę Dievo ir apie gyvenimą blaivų. Nebudamas turtingu, vienok, del baimės marių ligos, išsirinko sau garlaivį, tiesa, brangesnį, bet už tai iš ano atžvilgio patogiausį. Isėdo į „Titanic'a," kaipo keliauninkas antros klesos. Ir rodėsi, kad negalėjo rasti geresnio. Mariu milžinas, rodos, juokėsi išaudrų ir vějų... Didžiausios vilnys negalėjo jo išsupti, ir plaukė jis sau žaibu pirmyn, toli paskui savęs palikdamas pralenktus laivus. <> <> <> <> Kapitonas Smith, žmogus prityręs, neramiai žiurėjo į tolumą, kur kiti laivai rodė jam ženklais, jog neatsargu yra ir pavojinga taip smarkiai plaukti, kad netolimais plaukioja net nuo šiaurinio žemgalio atkeliavę lediniai kalnai... Ant laivo buvo patsai kompanijos „Baltosios Zvaigždės" ponas direktorius, tasaigliliepė yrties kogreičiausiai į nieką neatsižiurint, ir kapitonas turėjo jo klausyti. Jis ir klausė... Staiga patėmyta, kad laivas didžiausiu greitumu bėga tiesiai ant ledų kalno... Patěmyta, bet jau pervelai : išvengti nelaimės jau neb uvo galima... Išsibėgėjes milžinas visu smarumu trenkė į ledine uolą... Pabiro tik trupiniai ir ledo šmotai... Kelių dešimčiu sieksniųstorasledastrupějo ir skilo, ir lužo, lyg plona rudenio plėvelė, kada ant jos užžengia sunki geležies padkava... Bet ir plieninis milžino šonas įlinko, sprogo, ir vanduo nesulaikomu čiurkšliu pradėjo veržties i garlaivio vidurį. |
"Leave yourself healthy, my dear," rang in his ears without interruption, and he reluctantly fell into deep thought. Was it a long time ago, when he was still a child, he happily ran around the fields of his homeland, and never dreamed of a distant journey? the material future is assured, he has chosen a future for himself, about which his mother only secretly and with fear dreamed of... After all, even today you cannot find a mother in Žemaicai, for whom that help would not be cloaked in an honorable crown of sanctity and nobility, who would desire a different future for her son... and today, no thorns in that dreamy crown will be able to humiliate God-fearing Lithuania in the eyes of the priesthood... ... The first years of his priesthood, when he only dreamed of an ideal, noble life, dedicated to the fulfillment of his transitions, complete dedication to his duties, bold steps, sometimes, perhaps, less wise, but always noble, successful inner struggle with himself... always he felt himself to be weak, even though he was called to a noble life. ... In the future, life is calm and quiet in the forgotten Lithuania | in the corner, full of dedication to his neighbor, he forgets himself... Suddenly, like thunder from the sky, an official punishment for spiritual service to an Orthodox believer! ... For a long time, he was restored from service, without a means of subsistence, in debt incurred while still studying and, most importantly, exempted from work in an age when there is both the desire and the ability to work, the age of a noble desire to earn for himself the words of the Savior: "Good servant and faithful"! The soil is wide for work, and because of the priest, the whole world is at home. Therefore, not taking into account any discouragements from his relatives and acquaintances, remembering only the words of Christ: "he who will not deny his father, or mother, or brother, or sister... for My Name's sake... is not worthy to be called my disciple," - the young man of the altar the servant collected his numerous belongings and set off on a long journey. He stayed in London for several days, and did not waste this time in vain: even today, Lithuanians in London remember his fiery speech about the love of God and sober life, however, due to the fear of seasickness, he chose a steamer, it is true, more expensive, but in that respect the most comfortable. He boarded the "Titanic" as a second-class traveller. And it seemed that he could not find a better one. The sea giant, it seems, laughed at the storms and the winds... The biggest waves could not shake him, and he sailed ahead with lightning speed, leaving the overtaken ships far behind him. <> <> <> <> Captain Smith, a man of experience, restlessly gazed into the distance, where other ships were showing him with signs that it was careless and dangerous to sail so fast that even icebergs from the north pole were sailing nearby... The master of the "White Star" company was on board. the director said, probably without looking at anyone, and the captain had to listen to him. He asked... It is suddenly realized that the ship is running at top speed directly on the ice mountain... It is realized, but it is too late: it is impossible to avoid the disaster... Running out, the giant hit the icy rock with all its might... Only crumbs and shards of ice fell... The ice several tens of fathoms thick crumbled and split and broke, like a thin autumn film when a heavy iron horseshoe steps on it... But the steel side of the giant also bent, exploded, and the water began to rush into the middle of the steamship in an unstoppable jet. |
|
Išeivių Draugas, #6, 7 Kovo 1914, 3psl |
Emigrant's Friend, No.6, 7 March 1914 – page 3 |
|
Tuotarpu keliauninkai nė numanyti negalėjo apie nelaimės didumą; rodėsi jiems, kad joki galė neišstengs užkenkti laivui. Ir tie, kurie, sudrebėjus smarkiai „Titanic'ui," buvo parpuolę, jei tik išvengė sunkesnių. žaizdu, nepertraukė savo užsiėmimų: skaitė, ramiai sau kalbėjosi, dainavo ir šoko, ir žaidė, ir linksminosi, kaip kas norėjo, ar mokėjo. Ir daug po pirmam susidaužimui į ledinę uolą praslinko laiko, kol suprasta, kad del milžino pagelbos nėra. Bevieliu telegrafu duoda žinia artimiausiai plaukiojantiems garlaiviams, o aštrus, perimąs svilpynės balsas pradėjo vadinti keliauninkus ant viršaus. <> <> <> <> Dasižinojus, jog ,,Titanica's " turės neužilgo nugrimzti, keliauninkai didžiai persigando. Nežinodami, ką daryti, beveik pašėlę iš baimės ir nusiminimo, be sąmonės puolėsi jie prie prikabinėtų iš garlaivio šalių valtelių, be tvarkos stumdidami ir mindžiodami kitskita. Kiekvienas stengėsi užimti vietą pirmas, atstuminėjo silpnesniuosius, moteris ir vaikus.. Iš šimtu „Titanic’o” skyrių ir kamaraičiu veržėsi vis nauji, kiti dar nespėją nė apsirengti, keliauninkai. Vienok kapitonas ir laivo aficieriai nenusiminė. Tuoj puolė daryti tvarką. Ju drąsa ir sumaningumas suvaldė minia, nors pirmiau gavo ne vieną iš baimės pašėlusį bailį nušauti. Ant galo ir tarpe pačių keliauninku atsirado sumanių ir drąsių žmonių, kurie, užmiršę patis apie save ėmėsi gelbėti kitus. Nuleista ant vandenio valtys. Pirmiausiai sodinta į jas moterys ir vaikai. Vieną iš pirmesniųjų taipogi vietų užėmė ,,Baltosios Zvaigždės" direktorius. <> <> <> <> Garsus anglų laikraštininkas ir rašytojas Wiliam Stead nepanorėjo sėsti į laivelį ir siulomają vietą užleido kitiems. Senas amerikonų milijardėris Astoras ypatiškai pasodino į valtį savo jauną ir gražią žmoną, patsai-gi likosi ant laivo. Kitas senas milijonėrius, kartu su savo pačia, irgi velijo siulomas sau vietas užleisti kitiems: ,,Męs jau seni, kalbėjo jie, ir taip jau greitai mirsim. Tegul tad išsigelbsti jaunesnieji,”—ir paliko. Susigrudusiųjų ir išsigandusiųjų žmonių klegesis, tripimas šimtų koju, sužeistųjų dėjavimai, skenstančiųjų šauksmai,— viskas sumišo į vieną neperstojantį ermiderį… O kad sumažinus žmonių nusiminimą, kapitonas liepė orkėstrai griežti kuosmagiausias melodijas. Ir ne vienas bailys, paskatintas muzikos, su pasišventimu gelbėjo kitus, silpnuosius vaikus ir moteris, visai nesirupindamas apie savo likima. <> <> <> <> Ramus ir rimtas stovėjo pagyvenęs, ascetiško ir suvargusio veido dvasiškis. Tai užsitarnavęs, kitados pastorius, šiandieną-kunigas ir missijonorius Byles. Ir jis delei Kristaus išsižadėjo ir gimtinio krašto, ir savųjų, idant svetimoj šalyj nešti artimui šv. Evangelijos šviesą. Kaipo dvasiškiui, ir jam siuloma viena iš pirmesniųjų vietų laiveliuose, bet prakilnios dvasios Išganytojaus tarnas nenori pasinaudoti iš savo ypatingesniųjų teisiu, velija pasilikti ant skenstančio laivo, idant iki galui išpildžius savo pereigas: paguosti, suraminti ir del meilės artimo aukuoti savo gyvastį. Rimtas ir kilnus paskutiniose valandose atiduoda skenstantiems dvasiškus patarnavimus, koliai užplaukusi vilnis neitraukia ir jo į marių gelmes. <> <> <> <> Nauju rekrutu greta seno veterano išrodo jaunas, neprityręs lietuvių kunigas. Bet visame pažvilgyje matyt rezignacija, tvirtas nusprendimas ir valia. Ir jis velija pasilikti ant skenstančio milžino, negu kartu su kitais kovoti už savo gyvastį: jis be jokio sviravimo atmeta didžiai nustebusių laivo valdininkų pasiulijimą užimti vieną iš vietų valtyse. Tiesa, jog jis jaunas, jog gyvenimas jį vilioją, jog pilnas spėku galetų vilties dar lai- mingesnių laiku, gražios ateities. Bet priedermės liepia jam pasilikti, ir jis pasilieka. Negali jis, tiesa, raminti kitų, nes nežino jų kalbos, bet užtai pilnai turi dvasiška kunigo valdžig. Su ašaromis akyse savo mintyje meldžia jis palaiminimo iš Dangaus tiems, kurie, panašiai į skruzdes, taip rupinasi apie savo liglaikinį gyvenimą. |
Meanwhile, the travelers could not even imagine the magnitude of the disaster; it seemed to them that no force could harm the ship. And those who, when the "Titanic" shook violently, fell down, if only they avoided more serious wounds, did not stop their activities: they read, calmly talked to themselves, sang and danced, and played, and had fun, as anyone wanted or could. And it was long after the first crash into the icy rock before it was realized that there was no help from the giant.He sent a message by wireless telegraph to the nearest steamers, and the sharp, piercing voice of the whistle began to call the travelers on top. <> <> <> <> After knowing that "Titanica's" will have to sink soon, the travelers were very scared. Not knowing what to do, almost mad with fear and dismay, they rushed unconsciously to the boats attached from the steamer, jostling and trampling in disorder. Everyone tried to take a seat first, pushed away the weaker ones, women and children. From the hundred compartments and cabins of the Titanic, more and more new travelers rushed in, some of whom had not even had time to get dressed. However, the captain and the ship's officers did not lose heart. He immediately rushed to tidy up. His courage and cleverness subdued the crowd, although he first got many a coward maddened with fear to shoot. At the end and between the travelers themselves, clever and brave people appeared who, forgetting about themselves, began to save others. Boats lowered onto the water. First of all, women and children were planted in them. One of the first places was also occupied by the director of "Baltosios Zvaigždės". <> <> <> <> The famous English journalist and writer William Stead did not want to get on the boat and gave up the offered place to others. The old American billionaire Astor specially put his young and beautiful wife on the boat, but he himself stayed on the ship. Another old millionaire, together with himself, also begged to be offered places for others: "We are old, they said, and we will soon die like this." Let the younger ones save themselves," and left. The screams of the crushed and frightened people, the trampling of hundreds of feet, the wails of the wounded, the cries of the drowning, all mixed up into one non-stop din... And in order to reduce the people's upset, the captain ordered the orchestra to play the sweetest tunes. And more than one coward, motivated by music, devotedly saved others, weak children and women, without worrying about his own fate at all. <> <> <> <> An elderly cleric with an ascetic and tired face stood calm and serious. This is a well-earned, different kind of pastor, today a priest and missionary Byles. And he renounced both his native land and his own for the sake of Christ, in order to bring St. the light of the gospel. Like a clergyman, he is offered one of the first places on the boats, but the noble-spirited servant of the Savior does not want to take advantage of his special rights, he chooses to stay on the sinking ship, in order to complete his transitions to the end: to comfort, calm and sacrifice his life for the love of his neighbor. Serious and noble, in the last hours he gives spiritual services to the drowning, the wave that has washed over the colt does not pull him into the depths of the lagoon. <> <> <> <> A young, inexperienced Lithuanian priest turns out to be a new recruit next to an old veteran. But in all respects, apparently resignation, firm decision and will. And he chooses to stay on the sinking giant, rather than fight for his life with the others: he without hesitation rejects the offer of the greatly surprised ship's officials to take one of the seats in the boats. It is true that he is young, that life tempts him, that he is full of hope for an even happier time, a beautiful future. But his instincts tell him to stay, and he stays. It is true that he cannot calm others, because he does not know their language, but he has full spiritual authority of the priest. With tears in his eyes, he prays in his mind for a blessing from Heaven for those who, like ants, worry so much about their eternal life. |
|
Išeivių Draugas, #7, 21 Kovo 1914, 3psl |
Emigrant's Friend, No.7, 21 March 1914 – page 3 |
|
Paskutiniosios vietos valtvse užimta...Joms atsitolinus kaptonas liepia mesti nuo laivo visus galinčius pluduruoti daiktus, idant skenstantieji turėtų už ko nusitverti. Krinta krėslai, kedės suolai, stalai, lentos, baldai... Atsidėti ant pašalinės pagelbos negalima: arčiausias laivas, skubantįs prie jų, ateis vos už keletos valandų. Tuotarpu milžinas pilnas vandens sunkiai jau besilaiko paviršiaus. Šímtai žmonių nespėjo nė išbėgti iš skaitlingų „Titanic'o" kamarelių, kaip vandenio tapo užpylti; jie sykiu su laivu ant visados likosi palaidotais marių gelmėse...Kiti, kurie spėjo išběgti, pusnuogi šoka į vandenį. <> <> <> <> Pamačius, jog nėra vilties išsigelbėti, dievobaiminga rezignacija apėmė skenstančius. Kapitonas liepia orkėstrai, iki tam griežiančiai kuolinksmiausias melodijas, užvesti bažnytines, ant maldos. Net užkietėjusio nusidėjelio lupos, kurios, gal, per daug metų neištarė Viespaties vardo, jei bent del keiksmų tik ir blevizgojimų, dabar, mirties akyse, sugraudintos šaukiasi prie Jezaus, Marijos ir Šventųjų. Ir kurs per desėtkus metu nekalbėjo jokios maldos, dabar prisiminė sau visas, kokiu tik kadaisai buvo nuo savo motynos pramokęs. Su malda ant lupų, su jauno kunigo palaima širdyse, desėtkai ir šimtai žmonių puolé į šaltą bedugni Atlantic'o vandenyna. Kada jau ilgiau pasilikti ant skenstančio laivo nebuvo nė tikslo, nė galės, kada jau savo pereigas išpyldė iki galo, tada tik jaunas Išganytojaus kariauninkas pamislijo apie save. Persižegnojęs šoko į vandenyno bangas... … Prasivėrė bedugnės jurios, smarkiau pradėjo plakties ir sukties apie grimstantį „Titanic'a", bet jaunas lietuvių kunigas to matyti jau negaléjo: banga susiliejo su banga ir apglėbė jį, ir pridengė ant amžių. <> <> <> <> Vienas iš paskučiausiųjų žunantį milžiną paliko jo kapitonas. Jis, šokes į vandenį, spėjo dar išgelbėti skenstančią moterį, kuri prie savęs spaudė negyvą jam vaiką ir nenorėjo jo pamesti; ištraukęs ją iš bangų pasodino į artimiausią valtį, paskiaus vienok užplaukusi vilnis jį atskyrė, atitraukė nuo laivelio, dar porą kartų pasirodė tarpe marinių putų jo galva ir jau nuo to laiko daugiau jo niekas nematė. Ne pirmą sykį nuožmus likimas maudė jį jurių bangose, bet šį kartą pergalėjo seną marių vilką. <> <> <> <> Tuotarpu ir „Titanc'as" paliovė kovojęs su bangomis. Dar valandelę laikėsi jis ant Atlantic'o paviršiaus, bet tuoj prasivėrusi bedugnė apčiaupė jį, atbėgusi vilnis užliejo visą, ir milžiniškas laivas nugarmėjo į jurių gelmes. Tik suužė bangos, sujudo didžiai vanduo, smarkiai pradėjo sukties ant tos vietos, kur ką tik stovėjo „Titanic'as", ir po valandeles vėl viskas nurimo.... <> <> <> <> Atplauke už kelių valandų garlaiviai galėjo vien pastebėti ant tos vietos kruvas plaukiojančių lavonų. Kai-kurie sušalę, pamělynavę, pusnuogi; kiti vėl paskutinėje valandoj prieš mirtį smarkiai apglėbę išmestus nuo „Titanic’o” medinius baldus ; dar kiti ant sudužusiųjų ledinių skeveldrų… Čia pat plaukiojo ištisos ledinės lytys, apkibusios negyvais žuvusiojo laivo pasažieriais. Anf vienos iš jų atrasta užšalęs milijarderis Astor’as. Nebuvo jam lemta grįžti į savo puikiausius. New-York'e palocius, likimas sutaisė del jo kietą guolį… Žuvo arti 1600 žmonių, neišsigelbėjo ne 800, daugiausiai moterų ir vaikų… Tad mažiau, neg trečioji dalis „Titanic'o“ keliauninku išvydo Amerika. <> <> <> <> Ir tie nelaimingi išrinktieji, ką gavo vietą valtyse, o per tai buvo išgelbėti, atrasta kuoliudniausiame padėjime. Neapsirengę, peralkę ir suvargę nuo šalčio, kaikurie iš ju prarado savo visas šeimynas, ar visus turtus. Vaikai verkė netekę savo tėvų tėvai-vaikų, meterys raudojo savo vyru, seserys-brolių, draugaidraugų… Buvo ir tokių, ką verkė savo prarastųjų. brilijantų ir kitoniškų brangumynų. Daungelis iš baimės, nusiminimo ir nuovargio sunkiai apsirgusių, ar neišgydomai pamišusių. Rodėsi jiems nuolat, kad jie dar tebesti ant skenstančio milžino, šukavo, rékavo. Kiti věl idijotiškai juokėsi ir šoko. Ir tik maža nelamingųjų dalis užsilaikė rimtai ir protingai nuliudę. <> <> <> <> Užbaigsim ant to „Titanic’o“ nelaimių aprašymą, kadangi ganajau mums baisių paveikslų. Galim buti puikus, kad musų viengentis taip šauniai pasirodę pasauliui prie pildymo savo pereigų. Ir kitokios garbės neprivalėtumėm trokšti, kaip vien tik tos, idant galėtumėm užtikrinti visus, jog, reikalui prisiėjus, ir męs mokėtumėm išpildyti savo priedermes iki galo. Išeivis. |
The last place in the boats is occupied... When they move away, the captain orders to throw all objects that can float away from the ship, so that the drowning people have something to hold on to. Chairs, couches, benches, tables, boards, furniture are falling... You can't rely on outside help: the nearest ship rushing to them will arrive in just a few hours. Meanwhile, the giant, full of water, is struggling to stay on the surface. Hundreds of people did not even manage to escape from the numerous rooms of the "Titanic", as they became filled with water; they remained with the ship forever buried in the depths of the lagoon... Others, who managed to escape, jumped into the water half-naked. <> <> <> <> Seeing that there was no hope of escape, godly resignation overtook the drowning. The captain orders the orchestra, which has been playing the most cheerful tunes until then, to start the church bells for prayer. Even the lips of a hardened sinner, who perhaps for too many years have not uttered the Lord's name, if only because of curses and glares, now, in the eyes of death, cry out to Jesus, Mary and the Saints. And who had not said any prayer in decades, now he remembered all the ones he had once learned from his mother. With a prayer on their lips, with the blessing of the young priest in their hearts, dozens and hundreds of people plunged into the cold bottomless Atlantic Ocean. When there was no purpose or ability to stay longer on the sinking ship, when he had completed his journey to the end, then only the young soldier of the Savior thought of himself. Crossing over, he jumped into the waves of the ocean... ... Abyssals opened up, the beating and twisting of the sinking "Titanic" began more violently, but the young Lithuanian priest could no longer see it: the wave merged with the wave and embraced him and covered him forever. <> <> <> <> One of the last to kill the giant was abandoned by his captain. He jumped into the water and managed to save the drowning woman who was holding her dead child close to her and did not want to lose him; after pulling her out of the waves, he put her in the nearest boat, then a sudden wave separated him, pulled him away from the boat, his head appeared a couple more times in the sea foam and since then no one has seen him again. Not for the first time, fierce fate bathed him in the waves of the yuri, but this time he won over the old sea wolf. <> <> <> <> At the same time, "Titanc" stopped fighting the waves. He remained on the surface of the Atlantic for another hour, but the abyss that opened immediately covered him, the rush of waves flooded everything, and the huge ship sank into the depths of the ocean. Only when the waves broke, the great water stirred, began to spin violently on the place where "Titanic" had just stood, and after hours everything calmed down again.... <> <> <> <> When arriving a few hours later, the steamers could only notice corpses floating on the ground. Some are frozen, bruised, half-naked; others, in the last hour before death, tightly hugged the wooden furniture thrown from the "Titanic"; still others on the broken ice shards... Whole ice floes were floating here, hugging the dead passengers of the ship that had perished. In one of them, the frozen billionaire Astor was discovered. He was not destined to return to his prime. After laying in New York, fate fixed a hard bed for him... Nearly 1,600 people died, not 800 survived, mostly women and children... So less than a third of the Titanic's passengers were seen in America. <> <> <> <> And those unfortunate chosen ones who got a place in the boats, and were saved through it, found themselves in the worst situation. Unclothed, hungry and tired from the cold, some of them lost their entire families or all their possessions. Children cried for the loss of their parents-children, mothers cried for their husbands, sisters-brothers, friends... There were also those who cried for their lost ones. diamonds and other precious stones. A cloud of fear, frustration and fatigue of the seriously ill or incurably insane. It constantly seemed to them that they were still on top of the sinking giant, combing, raking. Others again laughed and danced idiotically. And only a small part of the unhappy ones stayed seriously and sensibly saddened. <> <> <> <> We'll end the description of the Titanic disaster on that, because we've had enough scary pictures. It can be great that our single tribe appeared so cool to the world at the time of their transition. And we should not desire any other honour than that, if we could assure everyone that, when the need arose, we too would be able to fulfil our obligations to the end. An Expatriate. |
The story of the Titanic, and in particular a tribute to Fr Jouzas Montzila, written by an expatriate Lithuanian priest, for the Lithuanian community in Scotland.
by
Juozas Norbutas
Related Biographies
Acknowledgements
National Library of Scotland